Bažnyčios „Biblijos kelias“ Vilniuje pastato statyba

Nuo 1970 metų bažnyčia gyveno ir augo nelegaliai. Susirinkimai vykdavo bažnyčios narių namuose. Taip buvo dėl sovietų valdžios požiūrio į sekmininkus. Reikšmingos permainos įvyko 1989 metais, kai TSRS politinių kataklizmų fone Lietuvoje prasidėjo „atšilimas“. Trys mūsų broliai (Leonidas Chursinas, Anatolijus Maksimovičius ir Anatolijus Dmitrukas) kreipėsi į miesto vykdomąjį komitetą su oficialiu prašymu pravesti Vilniaus Kalnų parke atvirą šventinę evangelizaciją. Po ilgų dvejonių valdžia davė leidimą. Taip prasidėjo naujas bažnyčios gyvenimo etapas. Toliau kasmet intensyviai vyko evangelizacijos. Savaitiniams tarnavimams labiausiai pravertė mažoji ir didžioji salės Centriniame lektoriume Vilniuje (Vilniaus g. 22). Be to, bažnyčia rado prieglobstį miesto Statybininkų institute, taip pat Spaudos bei Moksleivių rūmuose.

Jokios nuosavybės bendruomenė neturėjo ir net negalvojo apie tai. Bet viena iš seserų Natalija Tulupova norėjo išvykti į Rusijos gilumą misionieriškais tikslais ir 1993 metais padovanojo bažnyčiai savo dviejų kambarių butą. Taip atsirado biuras, kuriame vyko nedideli susirinkimai, pokalbiai ir maldos. Taip buvo iki 1995 metų. Viename iš brolių tarybos susirinkimų paakintas Dievo per šventąją dvasią Leonidas Chursinas pateikė tuo metu, mūsų akimis, labai drąsų pasiūlymą: „Reikia statyti savo Maldos namus!“ Bažnyčios kasoje buvo tik 7 doleriai. Žmogiškai mąstant buvo nelengva ryžtis pastato su 400 vietų sale statybai. Tačiau kai ši idėja buvo pasiūlyta narių susirinkime, bažnyčia netikėtai palaikė ją su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu. Buvo priimtas sprendimas ieškoti žemės.

Pagal laikraščio skelbimą Fabijoniškėse, Kaimelio gatvėje, buvo rastas apie 12 arų sklypas už 4400 litų (1274 eurai) už arą. Bandant surinkti šią sumą buvo paskelbta bendruomenės narių rinkliava, tačiau to nepakako nupirkti sklypui. Tada su buvusios savininkės sesės Natalijos Tulupovos leidimu buvo nuspręsta parduoti butą-biurą. Taip 1995 metų balandžio 12 dieną  buvo nupirktas 0,1163 ha žemės sklypas. Kuriant maldos namų projektą, dalyvavo architektė Rūta Brazdžiūnienė, konstruktorė Roma Čepelytė (pamatai) ir Tatjana Gumeniuk (sienos ir stogas). Dėl šventos misijos šie žmonės dirbo už minimalų atlyginimą. Projektą  ribojo sklypo matmenys, kurių nepakako, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai. Taip atsirado triaukštis pastatas.

1996 metų vasarą į nedidelį sąvartyną primenantį žemės sklypą buvo atvežti pastato pamatų blokai. O jau 1996 metų lapkričio 18 dieną pradėjo dirbti ekskavatorius. Iki Kalėdų buvo suformuoti pamatai (nulinis aukštas). Po žiemos pertraukos, kovo mėnesį, darbai buvo atnaujinti, ir iki kitos žiemos buvo sumūrytos sienos. Dirbo tikintieji mūrininkai iš Visagino, o pagalbininkai buvo bažnyčios nariai.

1998 metų pavasario pradžioje prasidėjo stogo darbai. Padedant bažnyčios broliams rankomis buvo sumontuotos masyvios medinės santvaros ir užbaigta stogo konstrukcija. Iki vasaros vidurio baltos skardos stogas buvo baigtas. Po to pagal  mums labai palankią sutartį „Belunga“ firma pagamino ir sumontavo plastikinius langus. Tų pačių metų vasaros pabaigoje tinkuotojų komanda pradėjo savo darbus.

Ypatingu įvykiu tapo pirmasis susirinkimas didelėje maldos namų salėje. Tai buvo 1998-ųjų derliaus šventė, spalio 4 diena. Buvo šalta, drėgna ir tamsu, bet žinojimas, kad tai – mūsų vieta, pripildė visų širdis džiaugsmo. Buvo tęsiami vidaus darbai, ir buvo sukurtos minimalios sąlygos bažnyčios susirinkimams ir sekmadieninei mokyklai: padaryta scena, nutinkuotos sienos, sulygintos betoninės grindys ir išvedžiota elektra.

Istoriniu įvykiu tapo 1999 metų balandžio 1 diena – bažnyčia paliko Centrinio lektoriumo salę ir visus susirinkimus perkėlė į savo maldos namus. Besitęsiančios statybos kėlė daug nepatogumų, bet negalėjo nustelbti begalinio laisvės džiaugsmo ir žinojimo, kad esame nepriklausomi nuo nuomininkų kaprizų. Iki žiemos pradžios buvo sumontuota vandentiekio sistema, vietinė kanalizacija, šildymas dyzelinu ir elektros sistema. Todėl 1999–2000 metų žiema nesutrukdė susirinkimams, nors  dėl drėgmės ir kuro taupymo salėje buvo gana šalta.

Visus tuos metus bažnyčios nariai uoliai aukojo savo lėšas statyboms. Viešpats mus palaikė ir siuntė pagalbą. Brolis Anatolijus Dmitrukas du kartus išvyko į JAV, kur  pamokslavo anglakalbėse bažnyčiose ir pasakojo apie mūsų statybas. Šiam darbui Amerikos bažnyčios paaukojo daugiau nei 10 tūkstančių dolerių. Kai kurie tikintys verslininkai iš Baltarusijos ir Latvijos irgi prisidėjo savo aukomis. Brolio Vernerio Matuto iš Vokietijos labdaros misija padėjo aprūpinti bažnyčią įranga. Tačiau vis tiek daugiausia prie statybų (apie 90%) prisidėjo bendruomenės nariai ir svečiai.

Statant maldos namus Dievas mus daug ko išmokė. Mes matėme, kaip nuoširdi vienos krikščionės auka tapo Dievo darbo pamatu. Patyrėme, kaip Viešpats veikia žmonių širdis ir pašalina kliūtis, kai mes Juo visiškai pasitikime. Viešpats mus mokė niekada Juo neabejoti ir prisidėti prie gerų darbų. Juk Dievo valia išsipildys nepriklausomai nuo mūsų, o dėl baimės ir godumo galime netekti Dievo palaiminimo. Taip, mes turėjome daug ką paaukoti, bet mūsų ir bažnyčios piniginės nenukentėjo, ir mes matome Dievo palaiminimą. Kaip realus liudijimas –  mūsų mieste atsiradęs dar vienas evangelinės bažnyčios pastatas. Mes esame dėkingi, kad mums Viešpats leido prisidėti prie šio darbo.

2006 metų sausį pastatą oficialiai pripažino valstybės institucijos.  Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje vyko trijų dienų atidarymas ir maldos namų pašventinimas, kuriame dalyvavo nemažai svečių iš Baltarusijos, Latvijos ir kitų šalių.

2006 metų pavasarį kai kurių dosnių narių dėka buvo nupirkta ir profesionaliai įrengta aukštos kokybės garso įranga, kurios bendra suma – daugiau nei 40 000 litų (11 000 eurų).


Mes visada džiaugiamės jus matydami mūsų maldos namuose!